Dailininkas J. Daniliauskas: „Tapyba – tai mano kalba, kurią aš geriausiai esu įvaldęs.“

Gariūnų verslo ir kultūros parkas tęsia tradiciją pristatyti ryškiausių lietuvių menininkų darbus. Nuo kovo 1 d. iki  gegužės 30 d. čia bus galimybė susipažinti su „Individualistų“ grupės nario, vieno žymiausių lietuvių dailininkų Jono Daniliausko kūryba. Viešas parodos pristatymas ir susitikimas su menininku įvyks balandžio 25 d. 17.00 val. Visi norintys susipažinti su dailininku, jo kūrybiniu keliu, kviečiami atvykti.

Jonas Daniliauskas gimė 1950 m. Šakių rajone. 1974 m. baigė Vilniaus dailės institutą, vėliau dirbo pedagoginį darbą M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Dailės institute, Vilniaus kolegijoje. Menininkas pristatė savo darbus Lietuvos miestuose, Badene, Ciuriche, Londone, Greifsvalde, Poznanėje, Minske ir daugelyje kitų vietų.

Dailininko kūrybos pagrindinis objektas yra kaimo žmogus, dažniausiai atliekantis paprastus ir poetiškus kasdieninius darbus, kurie atsiveria kaip taurus, šventiškas ir sakralumu dvelkiantis būvis. J. Daniliausko paveiksluose reflektuojamas darbas kartais būna ypač kūniškas.

Kaip sako pats dailininkas „Mano kūrybą daug kas vadina nuoseklia ir vientisa. Kas lėmė tą nuoseklumą? Nesu pastovumo vergas, bet nieko nenoriu dirbtinai kurti. Kartais keikiu save, kad kompozicijoje pradedu kartotis, bet tol, kol nejaučiu vidinės būtinybės, tol nesiverčiu per galvą. Mano tikslas – minimaliomis priemonėmis pasiekti išraiškos jėgą. Tapyba man galbūt kaip prisiminimas, kaip tolstant valtimi miglojantį kontūrą įgaunanti sala. Nesu objektyvus stebėtojas, besistengiantis fiksuoti tikrovę pedanto tikslumu. Kartą važiuoju ir žiūriu: stovi vyras ir moteris, taip gražiai vienas kitą apglėbę, taip natūraliai vienas kitą prilaikantys, kad norėdamas šito nesugalvosi. O Viešpatie, kaip gerai, kad važiavau pro šalį! Apskritai nemėgstu temų laužti iš piršto, visi siužetai kilę „iš žemės“. Regis, nebūtų sunku kur nors aikštėje lieti akvareles, bet aš verčiau jau pasivaikščiosiu, pasidairysiu, pasižymėsiu pastelės spalvų gamas ir tik tada jau tapysiu – toks mano metodas, nepakišantis po natūros padu. Meilės scenos mano kūryboje labai dažnos. Ir moterys kaip angelo sparnas sklendžia ore.“ „Tapyba – tai mano kalba, kurią aš esu geriausiai įvaldęs. Aš nepradedu dirbti „aklai“, paprastai būna koks nors impulsas.“ – pasakoja J. Daniliauskas.